Klausiausi šiandien Pink Floyd albumo The Dark Side of the Moon. Puikus albumas! Visas. Nuo pat pradžios iki galo. Bent jau man jis toks visiškai nesenstantis atrodo. Ir kai pagalvoji, kad jam tuoj bus 40 metų!.. Žodžiu, fantastika:)
Beklausydama jo prisiminiau jų Wish You Were Here albumą, tik pora metų jaunesnį. Kažkuriuo metu aš migdydavausi jo klausydama. Gal dėl to, kad jo pirmos jo 10 minučių yra instrumentinės, todėl nereikia galvoti apie žodžius, o gal dėl to, kad visas albumas turi aiškią liniją, kuri užtikrintai veda pirmyn. Gal dėl to, kad visos partijos tiesiog tobulai pinasi - pereina viena į kitą, auga, keičiasi, maišosi, grįžta - bet kartu neleidžia pasimesti pagrindinei "minčiai".
Tiesa pasakius, paprastai užmigdavau dar Shine On You Crazy Diamond (Parti I-V) nepasibaigus:) Bet nepaisant to, šitą albumą esu perklausius šimtus kartų, kiekvienas jo vingis man pažįstamas iki negalėjimo, bet kada pažadinta galėčiau pasakyti, kur toliau pagrindinė melodija nueis:)
Wish You Were Here vienas iš tų retų albumų, kurie tampa ne tik mėgstama muziką, bet ir dalimi manęs - įauga ir įsipina tarp prisiminimų ir minčių, pojūčių ir jausmų. Tiesa, jam reikia specialios nuotaikos, nes reikia leistis jo nešamam.. bent jau man:) Suteikit jam galimybę atsiskleisti visu gražumu;)
Skanaus,
Saulyte
No comments:
Post a Comment